Po ketverių metų čia bus…

Šis žanras ypatingas tuo, kad tekste vartojami ekonominiai terminai ir pasakymai, tačiau perteikiamas turinys kiek primena revoliucingąją Vladimiro Majakovskio poeziją. „Po ketverių metų čia bus miestas – sodas“ – manoji karta gerai pamena šį eiliuotą pažadą.

Partijų programos paprastai serga dviem ligomis. Pirmoji liga – partijų programų nuostatos yra itin detalios, nustatančios konkrečius finansinius dydžius: vidutinė alga, sukurtų darbo vietų skaičius, nedarbo lygis. Ir tada kyla klausimas, kaip partija lyg koks plano komitetas sugeba taip tiksliai pažadėti tai, kas nuo jos priklauso tik labai netiesiogiai.

Štai, vartau konservatorių programą – joje itin konkrečiai numatoma, kiek darbo vietų bus sukurta paslaugų srityje, kiek smulkiose ir vidutinėse įmonėse, kiek paslaugų centruose – lyg partija pati būtų darbdavys ir tiksliai žinotų, kiek naujų darbuotojų jai reikės. Socialdemokratai irgi neatsilieka, ten galima rasti perliukų, pavyzdžiui, apie tai, kad bus plečiami SPA centrai, lyg SPA paslaugų teikimas būtų valstybės funkcija, o SPA centrai – valstybinės įmonės.

Antroji liga – partijos apsiriboja lozungais apie šviesią ateitį, ir tada kyla kitas klausimas – gal partija apskritai nelabai įsivaizduoja, ką darys atėjusi į valdžią. Štai vartau Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos nuostatas. Jie žada, kad skleis inovacijų tradicinėje pramonėje ir smulkiajame bei vidutiniame versle patirtį ir žinias, supaprastins ir išgrynins mokesčių ir pensijų sistemas, aktyviai įgyvendins žiedinės ekonomikos ir tausojančiosios žemdirbystės principus. Skamba gerai, lyg koks miestas – sodas, bet ar tapo aiškiau, kokie sprendimai bus priimti?

Net sveiku protu garsėjantis Liberalų sąjūdis neturi imuniteto šioms ligoms. Štai, liberalai sako, kad 2020 m. vidutinis uždarbis perkops 1000 eurų „į rankas“ ir daugeliui jau nereikės gyventi nuo algos iki algos. Kad senjorai pagaliau pradės gauti tokias pensijas, kurių pakaks ne tik būtiniausioms reikmėms. Drąsūs teiginiai, ką čia bepridursi – lyg partija žinotų, kokia suma leidžia negyventi nuo algos iki algos šeimoms su skirtingu vaikų skaičiumi, ir kokios pensijos reikia ne tik būtiniausioms reikmės.

Čia kyla klausimas, o kaip gi turėtų atrodyti padori ir sąžininga partijos programos ekonominė dalis? Tokia programa turėtų koncentruotis į sprendimus, kuriuos partija darytų, jei būtų valdžioje. Beje, tokių nuostatų partijų programose taip pat yra – tik jau itin mažomis proporcijomis. Pavyzdžiui, Liberalų sąjūdis žada sumažinti pridėtinės vertės mokestį iki 18 proc., socialinio draudimo mokestį kasmet mažinti po 1 proc. – tikslu ir aišku.

Gana tikslios ir aiškios yra Darbo, Tvarkos ir teisingumo partijos programos – už tai vertos pagyrimo. „Tvarkiečiai“ yra itin tikslūs ir... majakovskiškai revoliucingi. Pavyzdžiui, jie sako, kad įves iki 5 procentų apyvartos dydžio solidarumo mokestį daugiau kaip 100 milijonų eurų per metus apyvartą turintiems mažmeninės prekybos centrams ir komerciniams bankams. Taigi, kad programos būtų vertos ir rinkėjo balso, tepalieka jos poeziją ir socialistines revoliucijas poetams. Taip tikrai bus geriau.