Mamos profesija tapo pavyzdžiu sūnui

Nuo šiol – ne tik mama ir sūnus namuose, bet ir kolegos, dirbantys skirtinguose Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Kauno apskr. VPK) padaliniuose. Nors darbo iššūkiai skirtingi, tačiau vienija ta pati misija – ginti, saugoti, padėti.

Daugiau nei 20 metų Kriminalinėje policijoje dirbanti Kauno apskr. VPK Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iojo skyriaus viršininkė Audronė Gecevičienė, vadovaujanti pareigūnams, tiriantiems ypač sunkius nusikaltimus, atskleidė, kad anksčiau, kai sūnus dar buvo mažas, kartais sulaukdavo klausimų iš aplinkinių, kaip jai pavyksta atsiriboti nuo sudėtingo darbo ar jį galima suderinti su mamos pareigomis. Pareigūnė teigė, kad visuomet vadovavosi viena svarbia taisykle – kas lieka už kabineto durų, to į namus „parsinešti“ negalima.

Tačiau, paaugus jauniausiam pareigūnės sūnui, namie atitrūkti nuo darbų darėsi vis sunkiau, kadangi sūnus Nedas itin aktyviai pradėjo domėtis policijos veikla. „Iš pradžių daug kas manė, kad aš skatinau sūnų pasirinkti pareigūno profesiją, tačiau tai nėra tiesa. Priešingai, aš klausdavau jo, ar tikrai neįsivaizduoja savęs kitoje profesinėje srityje. Man nebuvo svarbu, ar sūnus paseks mano pėdomis, svarbiausia, kad jis būtų laimingas“, – apie sūnaus profesijos pasirinkimą kalbėjo A. Gecevičienė.

Ne vieną žymų rezonansinį įvykį kartu su kolegomis išaiškinusi A. Gecevičienė taip pat dešimt metų dėsto Mykolo Romerio universitete, kur savo žiniomis ir patirtimi dalinasi su studentais, o prieš keletą metų studentų suole mamos klausėsi jau ir sūnus. „Tekdavo ir pasiginčyti, jis pateikdavo daug teorinių įžvalgų, o aš papildydavau iš praktinės pusės“, – prisiminė mama. Nedas savo noru tapti policijos pareigūnu niekad nesuabejojo ir to kryptingai siekė – baigė teisės ir ikiteisminio proceso studijas universitete bei Lietuvos policijos mokyklos įvadinius mokymus.

Prieš keletą dienų, gegužės 2 d., per savo gimtadienį, N. Gecevičius prisijungė prie Kauno apskr. VPK Reagavimo valdybos. Pirmoji darbo diena pareigūnui jau buvo įsimintina – teko vykti į daugybę iškvietimų, o viename iš jų – ieškoti paklydusios mažametės tėvų. Pasiteiravus pareigūno, kokie pirmieji įspūdžiai, šis teigė, kad dienos pradžioje buvo šiek tiek jaudulio, nors ir atrodė, kad viskam jau esi pasiruošęs, žinai ir moki. „Emocijos darbe priminė atrakcionų kalnelį – viename įvykyje situacija labai rimta, kitame šiek tiek ramesnė. Niekuomet neišbūni vienoje emocijoje, turi labai greit pamiršti praėjusį įvykį ir susitelkti į tą įvykį, į kurį tuo metu esi atvykęs“, – sakė į įvykius reaguojantis pareigūnas, kuris taip taip neabejoja, kad tapus kolegomis su mama, bendrų temų pokalbiams padaugės.



NAUJAUSI KOMENTARAI

nu

nu portretas
tikras lietuvos genofondas

kaip sakė klasioko pusbrolis, tada dar mentas rajone

kaip sakė klasioko pusbrolis, tada dar mentas rajone  portretas
o dabar sostinėje - buvau armijoje - nedirbau. Priėmė į mentus - nedirbu. Jei išmes - eisiu į gaisrinykus bet dirbt tai nedirbsiu.

Už tokius

Už tokius  portretas
Man gėda
VISI KOMENTARAI 13

Galerijos

Daugiau straipsnių