Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

Šiandien apie daugelio žmonių nepanaudotas galimybes patiems daryti įtaką savo gyvenimui. Neinkšti kaip blogo šeimininko paspirtam šuniui keikiant jį (šiuo atveju „blogą valdžią“), bet pačiam jį kurti, tiesiogiai dalyvaujant valstybės valdyme, t. y. kandidatuojant į politinius postus arba pasirenkant tinkamus kandidatus ir balsuojant už juos.

Aišku, lengviausia pasakyti, kad visi vagys, nėra už ką balsuoti ir toliau keikti viską: ir valdžią, ir gyvenimą, sėdint su sumuštiniu ir alaus buteliu priešais „žydrąjį ekraną“ ir laukiant, kad geresnį gyvenimą  mums už mus sukurs tie „kvailesni“, kurie neturi ką veikti ir eina balsuoti. Tokių vis dar yra, tiesa jau mažiau nei pusė turinčiųjų balsavimo teisę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnis suteikia mums šią teisę. Tiesa, ši teisė – dalyvauti rinkimuose suteikiama ne visai tautai, o tik jos teisinei daliai. Teisė dalyvauti rinkimuose vadinama politine rinkimų teise. Tie šalies piliečiai, kurie šia teise naudojasi, yra teisinė tauta).

Aišku, lengviausiai pasakyti, kad visi vagys, nėra už ką balsuoti ir toliau viską keikti.

Tai ir būkime teisine tauta. Tokių galimybių neturi nei mūsų kaimynai baltarusiai, nei rusai, nei kai kurios kitos toliau nuo mūsų gyvenančios tautos! Neturėjome ir mes, kai buvome okupuoti rusų. Tad džiaukimės ir naudokimės galimybėmis.

Aišku, visada galima rasti priežasčių, kodėl nesinaudojame šia teise, kodėl toks mažas rinkėjų aktyvumas. Ir kaltųjų, gerai paieškojus, galima rasti. Pirmiausia, aišku, kalta vėl „kažkieno išrinkta“ bloga valdžia, organizuojanti vienas po kito einančius iš eilės trejus rinkimus: Prezidento, Europos parlamento ir Seimo, – kai galėtų juos rengti kartu, sutaupant ir laiko, ir pinigų. Taipogi tikėtina, kad tada prie balsadėžių ateitų ir daugiau rinkėjų. Taip pat ta pati „bloga valdžia“ nekelia gyventojų sąmoningumo per visuomeninį transliuotoją, nemoko ir neaiškina, koks turi būti ir ką turi daryti sąmoningas valstybės pilietis.

Kaltinti kitus, aišku, lengviausia, bet gal pradėkime nuo savęs, nes ne veltui išminčiai sako: „Nori pakeisti pasaulį – pradėk nuo savęs“.

Kol nesuprasime, kad valstybė pirmiausia esame mes patys, kol aktyviai nedalyvausime visuomeniniame ir politiniame gyvenime eidami į rinkimus ir atsakingai rinkdamiesi, už ką balsuoti (tam būtina pasiruošti, išsiaiškinti ne tik, ką kandidatai žada, bet ir ką jau yra nuveikę per savo gyvenimą), kol išrinkę nekontroliuosime jų veiklos, naudodamiesi egzistuojančiais kontrolės mechanizmais (jeigu jų trūksta – kurdami naujus), tol nekursime gerovės valstybės visiems piliečiams, tai yra sau, o tik sudarysime sąlygas klestėti „auksinių tualetų“ ir „auksinių stadionų“ statytojams.