Jūrinės kultūros supratimas Lenkijoje ir Lietuvoje

Jūrinės kultūros vieta

Nustebino žinia, kad Lenkijos Kolobžego jūrų uosto administracija savo lėšomis planuoja statyti trijų aukštų modernų okeanariumą, kuris pritrauktų turistus ir taptų šio miesto jūrinės aplinkos tyrimų centru.

Naujas objektas būtų statomas Kolobžego jūrų uostui priklausančioje vadinamojoje Druskos saloje. Šio uosto vadovas pabrėžė, jog siekiama išnaudoti Druskos salą taip, kad pats Kolobžego uostas taptų ne tik patrauklesniu, bet ir praturtintų miestą, regioną kažkuo išskirtiniu.

Jau ir dabar Kolobžegas yra išskirtinis miestas Baltijos jūros pakrantėje. Prie jo yra dar 1666 m. statytas, 1945 ir 2001 m. restauruotas senas įspūdingas Baltijos jūros švyturys. 1881 m. buvo nutiestas tiltas-promenada į jūrą, kuris 1971 m. restauruotas ir dabar yra 220 m ilgio.

Šiame Lenkijos uostamiestyje, kuris dar IX amžiuje įkurtas kaip tvirtovė, veikia prekybos ir žvejybos uostai, yra jūreivystės mokyklos kompleksas, jūrų žvejybos mokslinių tyrimų institutas.

Per 46 tūkst. gyventojų turintis Kolobžego miestas yra vienas iš svarbesnių Lenkijos jūrinės kultūros centrų.

Perspektyva: Kolobžego uosto administracija planuoja statyti akvariumą, skirtą savo miestui ir turistams. / „PortalMorski.pl“ nuotr.

Neturime jūrinių tradicijų

Lietuvoje jūrinės kultūros centru turėtų būti vienintelis mūsų šalies jūrų uostas Klaipėda. Realiai taip nėra. Todėl nenuostabu, kad į Lietuvos jūrinės kultūros centro vietą pretenduoja Šventosios uostas.

Bent jau tokią misiją jam numato Lietuvos Respublikos Seimas. Šventosios jūrų uosto įstatymo keitimo rašte aiškinama, kad „Lietuva neturi gilių jūrinių tradicijų. Šią situaciją nulėmė istorinės aplinkybės, apribojusios Lietuvos galimybes naudotis Baltijos jūra.“

Toliau tikinama, kad labai svarbu kurti valstybės jūrines tradicijas, prie kurių galėtų prisidėti tiek suaugusiųjų, tiek vaikų neformalusis švietimas jūrine tematika. Todėl galėtų būti išnaudojamas Šventosios uosto potencialas – tai galėtų ženkliai prisidėti prie Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, įvaizdžio formavimo.

Tai lyg ir reikštų, kad Lietuvos valdžia Šventosios uostui tarsi suteiktų misiją, kokią Lenkijos valdžia yra numačiusi Kolobžege. Šiame Lenkijos uoste nėra itin vystoma  jūrinė veikla – krova ir žvejyba, bet yra jūrinė kultūrinė aplinka su perspektyvomis ją dar gerinti. Nenuostabu, kad Kolobžege tarp svarbiausių miesto veiklų yra ir turizmas.

Uostui kultūra nesvarbi

Visada atrodė, kad Lietuvos jūrinės kultūros centru turėtų tapti Klaipėda, tačiau, žvelgiant į šios dienos realybę ir ateities projektus, dėl to kyla abejonių.

Realybė tokia, kad didžiulius pinigus generuojanti Klaipėdos jūrų uosto administracija, kitaip nei jos analogas Kolobžege, beveik neskiria dėmesio jūrinei kultūrai. Klaipėdos mieste nėra nė vieno jūrinės kultūros objekto, kuris būtų įrengtas už jūrų uosto administracijos ar privačių uosto kompanijų pinigus.

Klaipėdos jūrų uosto administracija, kitaip nei jos analogas Kolobžege, beveik neskiria dėmesio jūrinei kultūrai.

Geriausias pavyzdys yra apie 20 metų besitęsiantis Klaipėdos jūrų uosto administracijos pažadas mainais už gautą teritoriją iš miesto įrengti pramoginių laivų prieplauką su vaikų buriavimo mokykla.

Klaipėdai būtų didžiulė gėda, jei Šventosios uostas, kur valdžia, matyt, bus priversta skirti pinigų molams įrengti, turės vaikų buriavimo mokyklą anksčiau nei Klaipėda.

Lenkijos jūrinės kultūros mieste Kolobžege yra ir buriuotojų krantinės, ir vaikų buriavimo mokykla.

Ten yra ir senų laivų krantinė. Tarp jų puikuojasi senovinis medinis laivas „Kolobrzeg“. O Klaipėdoje gal jau 10 metų kalbama apie istorinių laivų krantinę miesto širdies – piliavietės komplekse. Vienas kitas senovinis laivas Klaipėdoje kol kas dar yra, tačiau jiems laikyti specialios krantinės taip ir nesugebama sutvarkyti.